Ambicingasis chemikas

Katrīna Iļjinska

Forbes Staff

• Foto: Elīna Kursīte, speciāli Forbes

Mariją Šarapovą, geriausiai uždirbančią atletę pasaulyje, 2016-ųjų metų kovas užklupo nepasiruošusią. Už prieš dešimt metų Latvijoje išrasto preparato mildronato vartojimą tenisininkė diskvalifikuota iš Australian Open turnyro – tada meldoniumas jau buvo įtrauktas į draudžiamųjų medžiagų sąrašą. Šarapovai tai kainavo karjerą – po diskvalifikacijos termino tenisininkė buvo spaudžiama šią nutraukti. Vėliau meldoniumas atrastas dar maždaug 170 Rytų Europos atletų dopingo mėginiuose. „Man tą akimirką pasidarė aišku – didžioji dalis sportininkų nežino, kad mildronatas ir meldoniumas yra vienas ir tas pats”, – apie savo pirmąją reakciją į dopingo skandalą sakė mildronato išradėjas Ivars Kalviņš. Dauguma greičiausiai net nežino, kad ši medžiaga iš pradžių buvo išrasta tam, kad būtų galima saugiai utilizuoti pasibaigusio galiojimo raketų kurą.

Chemijos profesorius Ivars Kalviņš (73) tapti chemiku visai neplanavo. Vaikystėje jam patiko groti klarnetu ir saksofonu, buvo noro tapti muzikantu. Planus sugriovė labiau išdidumas nei instrumento neturėjimas. „Dirbti tada, kai kiti ilsisi, ilgainiui pasirodė nepriimtina”, – sako profesorius. Jam vienodai gerai sekėsi visi mokykliniai dalykai, o ir lankyti mokyklą jis pradėjo anksčiau nei kiti, todėl vidurinę mokyklą pabaigė nesulaukęs pilnametystės. Buvo Chruščiovo laikai, aplinkui tebuvo girdėti kalbos apie ekonominę programą, numatančią komunizmo materialinės ir techninės bazės sukūrimą, elektrizuojant, chemizuojant ir mechanizuojant valstybę ir automatizuojant gamybos procesus. Taigi, suprantama – reikia tapti inžinieriumi! Tačiau tapti inžinieriumi nebuvo lemta – 1964 metais Rygos politechnikos institute (dabartiniame Rygos techniniame universitete) Kalviņo dokumentai nebuvo priimti: jis buvo per jaunas. Tačiau būtent tuo metu buvo atkuriamas Chemijos fakultetas P. Stučkos Latvijos valstybiniame universitete (dabar Latvijos universitete), kuris dėl Kalviņo amžiaus principinių pretenzijų neturėjo. Konkursas buvo didelis – septyni žmonės į vieną vietą. Kad būtų atrinkti patys geriausieji, fakultetas įvedė papildomus egzaminus. Kalviņš konkursą atlaikė per plauką: suklydo matematikos egzamine. Gyvenimas bendrabučiuose savaip pakoregavo Kalviņo ateities planus – būsimiesiems mokslininkams taip nepatiko bendrabučiuose nustatyta tvarka, kad studentai kartais visokiais būdais stengdavosi atkeršyti komendantei. „Į bendrabučius negalėjo užeiti net tėvai. Ji buvo tokia plepė ir liežuvautoja, kad norėjo, jog visi pokalbiai vyktų jos kambarėlyje”, – atsimena mokslininkas, prisipažindamas, kad yra tekę kartu su kitais gaminti petardas. Jas vidury nakties studentai mesdavo apsauginei po langais. Vienąsyk petarda perskrido gatvę ir nusileido ne prie tų langų. Šiame name gyveno Komunistų partijos funkcionieriai. „Mane pašalino iš komjaunimo už antivalstybinį elgesį, todėl po studijų gauti darbą universitete nebuvo jokių vilčių”, – atsimena profesorius. Vis dėlto jam pasisekė – docentas Valdis Oškāja, Kalviņo mokslinio darbo vadovas fakultete, paskambino tuometiniam Organinės sintezės instituto direktoriaus pavaduotojui Marģerui Līdakui ir paprašė, kad pašalintasis studentas – chuliganas Kalviņš – būtų priimtas į šį institutą. Taip prasidėjo Ivaro Kalviņo mokslai institute, kuriam vėliau ilgus metus jis ir pats vadovavo.

Institute Kalviņui iš pradžių teko dirbti su militaristų užsakomais slaptaisiais tyrimais. Kai kurie jų buvo ir iš kvantinės chemijos srities. Tačiau tai jaunajam mokslininkui visai nebuvo prie širdies. Vienas iš uždavinių buvo sugalvoti, kaip būtų galima utilizuoti raketų kurą. Jo buvo sukaupta tūkstančiai tonų, o galiojimo laikas būdavo vos dveji metai. Tai buvo išskirtinai nuodinga ir sprogi medžiaga, kurią reikėjo perdirbti, kad ji nebebūtų kenksminga. „Sumaniau, kaip iš jos išgauti tas medžiagas, kurios nėra visiškai nuodingos. Po keleto metų darbo išsiaiškinome, kad kai kurios iš jų pasižymi gydomuoju poveikiu. Galų gale, viena iš šių medžiagų tapo mildronatu”, –  pasakojo Kalviņš. Tačiau prieš tam nutinkant, jaunasis specialistas turėjo stažuotis. Čia ir prasidėjo didieji nuotykiai. Norėdamas tik gero, Kalviņš pats parašė laišką į Miuncheno Universitetą profesoriui Rolf Huisgen (šiemet, pritrukęs dviejų mėnesių iki 100 jubiliejaus, profesorius iškeliavo anapilin), tuometiniam Nobelio premijos kandidatui. Tai, kad dėl politinės santvarkos taip negalima daryti, Kalviņš sužinojo tik paskui. Kai Huisgen pats asmeniškai atsakė, nusiųsdamas laišką į Maskvą ir pakviesdamas Kalviņį stažuotis pas save Miunchene, kilo didžiulis triukšmas. Tačiau valdžios vyrai pasirinkimo neturėjo – kaipgi dabar atsisakyti tokio pakvietimo? Po keleto pokalbių paaiškėjo, kad Kalviņš tikrai negali važiuoti. Kad būtų galima stažuotis užsienyje ilgesniam laikui, reikėjo keliavimo patirties: pirmiausiai reikėjo aplankyti kažkurią iš socialistinių valstybių ir tik po to taip vadinamą kapitalistinę valstybę. „Na, ir tada man kažkaip nuskilo”, – atsimena Kalviņš. Buvo organizuojama mainų kelionė į Vokietiją, be to, su galimybe vienu sykiu pabūti tiek demokratinėje, tiek socialistinėje pusėje. Kalviņui buvo pasiūlyta sudalyvauti. Jis sutiko. Tik viena problema – kelionė kainavo 650 rublių, kai jaunojo mokslininko alga tuo metu buvo 175 rubliai. „Uošvienė pasponseriavo”, – atskleidžia jis. Atlikus formalumus, Kalviņš galėjo pasukti savais keliais. Tačiau taip būtų buvę per daug paprasta…

Skrydis buvo galimas tik per Maskvą. Grupei, kurioje buvo Kalviņš ir dar 20 jaunuolių, ten atvykus, kelionės organizatoriai pranešė, kad gidas ir vertėjas negavo leidimo išvykti. Kažkas turėjo apsiimti vertėjo pareigomis ir atsakomybe už visą grupę arba ir patiems kelionė būtų buvusi atšaukta. Kalviņš, kuris vokiečių kalbą buvo išmokęs iš savo mamos mokytojos, viskuo rizikuodamas po vokiečių kalbos patikros pasuko nuotykių keliu. Būtent nuotykių. Kelionės metu pora valandų buvo skirta ir apsilankymui prekybos centre. Tačiau iškeisti buvo leista tik 50 Vokietijos markių. „Įsivaizduokite, moterys iš valstybės, kurioje deficitas, milžiniškoje parduotuvėje, kur nieko netrūksta!” – nupiešia paveikslą Kalviņš. Kai jam nusibodo vykdyti savo pareigas, jis susitarė su moterimis, kad palauks apačioje prie durų. Po akimirkos pribėgo parduotuvės apsaugininkas ir pranešė, kad viena moteris kažką pavogė, jau yra areštuota ir išvežta į kalėjimą. Apvažinėjęs du miesto kalėjimus, ieškojamąją Kalviņš surado trečiajame. Po pusvalandžio – teismas. Paskirta bausmė – 600 markių. Pinigų, žinoma, nėra. Situacija buvo išspręsta ambasados, į kurią Kalviņš buvo spaudžiamas paskambinti. Nusikaltėlė buvo staigiai pargabenta į Maskvą, tačiau jai paskirtos bausmės niekas taip ir nesumokėjo. Laimei, šis incidentas vis dėlto netapo kliūtimi ir mokslininkas vis tiek galėjo stažuotis Vokietijoje.

Profesorius Huisgen į Miuncheno oro uostą buvo atsiuntęs bendradarbį, kuris, sulaukęs mokslininko iš Latvijos, iškart šį nusivežė į Oktoberfestą paragauti alaus. Po dviejų litrų pranešė, kad profesorius stažuotojo susipažinimui ir pokalbiams laukia jau už penkiolikos minučių. Susitikimas baigėsi slaptu identifikacijos ir kvalifikacijos testu – kol Kalviņš gavo tikrąjį dešimties mėnesių uždavinį, testą reikėjo atlikti tris kartus. Tačiau Kalviņš nuėjo į biblioteką ir po poros dienų profesoriui pranešė, kad visos medžiagos, kurios jam buvo užduotos susintezuoti, jau seniai yra išrastos. Po dešimties stažuotės mėnesių vietoje iš pradžių numatytų šešių Kalviņš buvo pasiruošęs vykti namo. Nors Rolf Huisgen siūlė pasilikti, siūlydamas ir darbą, ir gyvenamąją vietą, kliūtimi tapo tarybinė sistema. Ji leido vedusiam dviejų dukrų tėvui Kalviņui likti Vokietijoje, tačiau pasiimti šeimą kartu neleido. Todėl jis patraukė namo. Sugrįžęs Kalviņš nusprendė, kad užteks darbų su tokiais tyrimais, kurie turi daugiau teoretinę, o ne praktinę reikšmę. Jis buvo įsitikinęs, kad mokslas turi turėti prasmę ir teikti naudą visuomenei. Todėl Kalviņš nusprendė tęsti darbą su molekulėmis, kurias buvo išradęs dar prieš kelionę į Vokietiją. Jis bandė paversti šias vaistais. Kartu su kolegomis pavyko išsiaiškinti, kad viena iš jų yra panaši į mūsų organizme cirkuliuojančias molekules. Kalviņį nustebino faktas, kad šio gamtos analogo ištyrimu nė vienas mokslininkas dar nebuvo apsiėmęs. Paaiškėjo, kad prestižiniame žurnale Nature yra publikuotas straipsnis, kuriame tikinama, kad ši medžiaga neva esanti labai nuodinga. Tai buvo neįtikima, mat organizme ši medžiaga juk aptinkama dideliais kiekiais! Patyrinėjęs publikacijos autoriaus naujesnius darbus, jis užtiko nuorodą, teigiančią, kad eksperimentai ir tyrimai iš tiesų atlikti su visai kita medžiaga, kuri tyrėjui buvo per klaidą pristatyta vietoje reikiamos. Kalviņš su kolegomis nusprendė tęsti šios medžiagos farmakaloginio poveikio tyrimus. „Man atrodė įdomu, kad stresas organizmui gali būti vienu metu ir naudingas, ir geras, bet ir blogas bei sekinantis”, – atsimena mokslininkas. Kaip pavyzdį jis pamini daugkartinių judesių poveikį raumenų ir nervų ląstelėms. Grojant pianinu, rankos pavargsta ir pirštai nebeklauso, nors atrodo, kad nieko sunkaus nėra daroma. Nešant pilną vandens kibirą 100 metrų, išnaudojama daug daugiau energijos, nors patiems taip neatrodo. Taigi ilgalaikis, nors ir nedidelis stresas nuveda atitinkamų medžiagų trūkumo organizme. Taip atėjo suvokimas, kad viena iš šių medžiagų yra ta pati, kuri jau buvo aprašyta Nature publikacijoje. Tačiau molekulės, kurias Kalviņš jau buvo išgavęs iš raketų kuro, buvo labai panašios natūralioms, kurių trūkumas organizme nulemia jėgų trūkumą. Beliko tik patikrinti, ar šios molekulės yra pajėgios atstoti natūralią, tačiau nestabilią medžiagą iš gamtos, tokiu būdu pašąlindamos streso neigiamą įtaką. Patobulintoji medžiaga iš pradžių buvo išbandyta su naminiais gyvuliais – tarybiniais laikais gyvuliai dažnai kentė badą ir sirgo, patyrė stresą. Tie, kuriems į pašarą buvo įdėta naujosios medžiagos – dabar žinomu meldoniumi arba mildronatu – sirgo mažiau! Tada prie Organinės sintezės instituto prisijungė mokslininkas Boris Simchovič, kuris 1971 metais pabaigė Rygos Medicinos institutą, o vėliau išsikraustė į Los Andželą, kur iki šiol yra Pietų Kalifornijos universiteto Keck medicinos mokyklos dėstytojas. Simchovičiaus ir jo kolegų pastangomis atsirado nuovoka apie tai, kaip mildronatas veikia molekuliniu lygmeniu. Paaiškėjo, kad veikiamas mildromato organizmas optimizuoja deguonies suvartojimą energijos gamybos procesuose. Būtent todėl sportininkai, vartojantys mildronatą, galėjo ramiai treniruotis pilnu pajėgumu, nebijodami, kad dėl deguonies trūkumo bus pažeistas širdies raumuo, tuo tarpu širdininkams iš esmės pagerinama gyvenimo kokybė. Tačiau šį faktą mokslininkai išsiaiškino vėliau. Pirmiausiai naujasis išradimas buvo išbandytas Afganistano karo laikais. Kabulas, kurio netoliese vyko pagrindiniai kariniai veiksmai, yra vidutiniškai 1700 metrai virš jūros lygio. SSRS armijos komendentai skundėsi, kad vietovėje, kurioje stinga oro, dauguma karių arba žūva, arba praranda koncentraciją ir orientaciją tik todėl, kad trūksta deguonies. Kareiviams buvo atgabentos pirmosios mildronato partijos. Tuo metu jau buvo leidžiama šį naudoti darbingumo pagerinimui. Tuo pat metu tęsėsi naujojo medikamento klinikiniai tyrimai kardeologinėms reikmėms.

Afganistane mildronatas parodė puikius rezultatus, jie buvo patvirtinti klinikiniais bandymais. Tą kartą Kalviņš turėjo rinktis, kas bus naujojo išradimo gamintojas ir platintojas. „Mūsų institutas turėjo dvi eksperimentines gamyklas, kurios vėliau tapo Grindeks. Visi preparatai iš pradžių buvo gaminami ten.” Medikamentas buvo užregistruotas pavadinimu Mildronatas, taip jis buvo žymimas ir kaip prekė. Cheminio junginio pilnas pavadinimas yra trimetilhidrazinpropionatas dihidratas. Aktyviosios medžiagos pavadinimas – meldoniumas – buvo užregistruotas daug vėliau. Pagrindinėje realizavimo rinkoje SSRS jau buvo priprasta prie mildronato. Mildronatas perkamas noriai, tačiau daugiausiai Rusijoje ar kitur Nepriklausomų valstybių sandraugoje, taip pat Latvijoje. Ivars Kalviņš atsimena – nuo 1994 iki 1996 metų paklausa Rusijoje buvo tokia didelė, kad eilėje reikėdavo laukti tris mėnesius. Grindeks 1996 metų ataskaita liudija, kad metų pabaigoje sudaryta sutartis su Organinės sintezės institutu numatė įsigyti patentų teises į mildronatą už 300 tūkst. dolerių, iš kurių jau metų pabaigoje buvo sumokėta 80 tūkst. Bandyta įsitvirtinti ir Vakarų rinkoje, tačiau nesėkmingai. „Tais laikais neturėjome žinių. Pardavėme licenciją Prancūzijoje ir Japonijoje”, – atsimena Kalviņš. Tačiau prancūzai jau patys turėjo panašų preparatą ir licenciją jie nusipirko ne todėl, kad galėtų platinti mildronatą, o todėl, kad galėtų šio neįsileisti į savo rinką ir šis netaptų konkurentu pačių gaminamam produktui. Su Japonijos partneriais nepasisekė – valdžia atėmė šios įmonės teises gaminti kardiologinius vaistus. Vis dėlto Grindeks gaminiams Japonija visada buvo reikšminga rinka. Pavyzdžiui, tolimaisiais 1996 metais eksportas į šią šalį sudarė 22% įmonės apyvartos. Nuo tada, kai mildronatas tapo dopingo preparatu, Grindeks atstovės teigimu, įmonė nebeturi teisės teikti informacijos apie pardavimų apimtis. Forbes tyrinėtos Grindeks metų ataskaitos liudija – nebūta tokių metų, kai mildronatų realizavimas būtų paaugęs mažiau nei dešimt procentų. Dar 2006 metais šis garantavo kone 70 % visos Grindeks apyvartos. Šis medikamentas buvo parduotas už 42 milijonų eurų, o po metų, išlaikant proporciją, už daugiau nei 50 milijonų. Praėjo 13 metų. Net skeptiškais skaičiavimais per 20 metų mildronato parduota bent už milijardą eurų. Grindeks nuveikė daug – pakeistos šių vaistų formulės, įsisavintos naujos rinkos. Prieš keletą metų pradėtas projektas Kinijoje, kuris numato mildronato licencijavimą šioje didelėje šalyje. Kol kas nėra aišku, kuo tai baigsis, kadangi, kaip žinoma, kinai mėgsta falsifikuoti. Tikimasi, kad senos klaidos nepasikartos. Vis dėlto, nors Grindeks į preparato vystymą investavo ganėtinai daug, ne viskas įmonės veikloje Kalviņui patinka. „Pavyzdžiui, priešvėžinį preparatą leokadiną pražudė būtent Grindeks, pasirinkdamas nemokėti už vaisto registre todėl, kad nusipirkti tabletes maišais iš užsienio ir supakuoti jas į spindinčią foliją yra lengviau ir pigiau”, – sako jis. „Originalių vaistų atveju reikia mokėti už patentus, atlikti klinikinius tyrimus, vystyti realizavimo rinkas. Tai yra brangu. Jei firma nemato galimybės užsidirbti, ji ieško lengviausių kelių.” Pagrindinė kliūtis bet kurio išradimo monetizavimui yra pinigų trūkumas. Mokslininkas mano, kad ilguoju laikotarpiu yra prasmės dirbti tik su tais vaistais, kurie iš tiesų gali kažką pakeisti ir yra kasdien reikalingi visame pasaulyje. Aktualūs yra priešvėžiniai medikamentai, topuose yra ir vaistai nuo cukrinio diabeto. Tačiau, pavyzdžiui, vaistai, kurie numatyti labai retoms ligoms, didžiųjų koorporacijų nedomina dėl per mažų apimčių. Juk kiek pinigų reikės vieneriems vaistams?

Onkologinių vaistų medikamentų gamybai maksimali skiriama suma gali siekti net milijardą. Išlaidos didelės dėl klinikinių tyrimų. Kad būtų galima suprasti, ar vėžį pavyks išgydyti, klinikiniai tyrimai turi būti vykdomi bent dešimt metų – ne todėl, kad tai būtų nustatyta kažkokiu įstatymu, o todėl, kad šios ligos yra ilgai gydomos. Ilguoju laikotarpiu vaistus reikia testuoti su įvairiomis žmonių grupėmis. „Su virusu ar infekcijomis viskas paprasta – išgerk antibiotikus ir liga arba praeina, arba nepraeina. O onkologijoje yra kitaip – kad būtų matomas rezultatas, reikia ilgai testuoti”, – sako Kalviņš, kuris šiuo metu pats bando sukurti tokius vaistus, kurie neleistų vystytis metastazėms. „Dabar visi žino – jei vėžys yra pradinėje stadijoje, jį galima išoperuoti. Bet ką daryti su metastazėmis, nežino niekas.” Būtent brangumas ir faktas, kad valstybė nenori vystyti mokslo ir paremti šį procesą, verčia Kalviņį savus išradimus daryti pagal farmacijos firmų užsakymą, kurios vėliau šiuos patentuoja visame pasaulyje. Pavyzdžiui, belinostato (Beleodaq) patentai priklauso JAV kompanijai. Šie vaistai yra sėkmingai gaminami, kai Latvijoje jie net nėra registruoti. Kitą preparatą – nerameksaną, skirtą Alzheimerio ligos gydymui, – Kalviņš pardavė japonams. Nors jau pensijinio amžiaus, profesorius ir toliau dirba, o tarptautinis susidomėjimas įžymiu Latvijos mokslininku tik auga. „Mes su ponu Kalviņu susipažinome prieš šešerius metus. Jo duoti patarimai yra neįkainojami. Patirtis, kurią jis sukaupė per gyvenimą, mums tikrai bus naudinga”, – sako izraelitas Igor Koman, milijardieriaus Romano Abramovičiaus patarėjas medtech investicijų srityje. Jis Kalviņį paskyrė mokslinės darbo grupės vadovu dirbtinio intelekto platformos ARIADNA vystymui.