Pamirštas didvyris

• Nuotrauka: Jenss Kristians Balle, specialiai Forbes

Be revoliucinės Iano MacLachlano sistemos Moderna ir Pfizer negalėtų saugiai įvesti iRNR vakcinos į jūsų ląsteles. Tai kodėl niekas nepripažįsta kanadiečių biochemiko įnašo ir nemoka nė cento autorinio atlyginimo?

Pernai vasarą, kai pandemija siautėjo nevaržomai ir pasaulyje užsikrėtusių skaičius siekė apie 200 000 per parą, Pfizer direktorius Albertas Bourla ir BioNTech direktorius Uğuras Şahinas sėdosi į privatų lėktuvą ir keliavo į Klosternoiburgo kaimą Austrijoje. Jų galutinė stotelė buvo nedidelė gamykla Polymun Scientific Immunobiologische Forschung Dunojaus vakariniame krante. Burlos ir Şahino misija buvo pasiekti, kad įmonė pagamintų kiek įmanoma daugiau lipidų nanodalelių jų Covid-19 vakcinai, kuriai tuomet JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) ketino išduoti skubų leidimą.

Pfizer-BioNTech vakcina sukurta remiantis matricinės RNR technologija, kuri duoda nurodymą organizmui kovoti su koronavirusu. Bet tam, kad ji saugiai patektų į žmogaus ląsteles, iRNR turėjo patekti į mikroskopinius riebalų fragmentus – lipidus. Austrijos įmonė buvo viena iš retesnių vietų pasaulyje, gebėjusi gaminti taip reikalingas lipidų nanodaleles. Burla griežtai pareikalavo, kad kartu su juo ten keliautų Şahinas ir jam padėtų daryti spaudimą. „Visos iRNR platformos paskirtis nėra sudaryti iRNR molekulę; tai padaryti yra lengva“, – sako Burla. „Sudėtinga yra priversti iRNR molekulę keliauti į žmogaus ląsteles ir perduoti komandas.“

Tačiau istorijos, kaip Moderna, BioNTech ir Pfizer sugebėjo sukurti šią be galo svarbią įvedimo sistemą, niekas nežino. Tai sudėtingas pasakojimas apie 15 metų trukmės laikotarpį su teisiniais ginčais ir skundais, išdavystėmis ir klastingais manevrais. Dabar aišku viena: kai kovos su pandemija akivaizdoje žmonijai prireikė išrasti būdą, kad iRNR pakliūtų į žmogaus ląsteles, buvo įmanomas tik vienas patikimas metodas ir jo nesukūrė nei Pfizer, nei Moderna, nei BioNTech ar kokia kita pirmaujanti vakcinų kompanija.

Daugelį mėnesių trukusio Forbes tyrimo metu buvo nustatyta, kad apie šio kritiškai svarbaus įvedimo būdo atradimą didžiausią pripažinimą yra pelnęs būtent mažai kam žinomas kanadiečių biochemikas Ianas MacLachlanas (57). Būdamas vadovaujančiu moksliniu direktoriumi dviejose nedidelėse kompanijose Protiva Biotherapeutics ir Tekmira Pharmaceuticals, MacLachlanas vadovavo šią itin svarbią technologiją sukūrusiai komandai. Tačiau dabar didžioji dalis srities specialistų – ir nė viena iš stambiųjų farmacijos kompanijų – atvirai nepripažįsta jo revoliucinių nuopelnų, o MacLachlanas iš technologijos, kurią pats sukūrė, negauna nė cento. „Aš nesirengiau visą likusį gyvenimą su tuo kovoti, bet ir negaliu to visiškai išvengti“, – sako jis. „Aš kasryt atsidarau interneto naršyklę ir skaitau žinias. O ten pusė jų apie vakcinas. Apie tai kalbama visur ir aš net neabejoju, kad ten naudojama mūsų sukurta technologija.“

Moderna Therapeutics  aktyviai neigia, kad jos iRNR vakcinoje naudojama MacLachlano sukurta sistema, o BioNTech, kuri vakcinų gamybos srityje bendradarbiauja su Pfizer, apie tai kalba atsargiai. Šiuo metu vyksta teismų procesai ir jie susiję su didelėmis pinigų sumomis.

Moderna, BioNTech ir Pfizer 2021 m. planuoja parduoti vakcinų už iš viso 45 mlrd. dolerių. MacLachlanui šios kompanijos nemoka nė cento. Kiti koronavirusų vakcinų gamintojai, tokie kaip Gritstone Oncology, neseniai yra gavę MacLachlano Protiva-Tekmira technologijos licenciją, už kurią atiduoda 5–15 % pardavimo pajamų. MacLachlanas nebeturi jokio finansinio intereso šioje technologijoje, bet panašūs autoriniai atlyginimai leistų jam jau šiuo metu uždirbti iki 6,75 mlrd. dolerių. Tačiau dėl ironiško sutapimo JAV prezidentas Joe Bidenas pasiūlė nutraukti Covid-19 patentų galiojimą, kas reikštų, kad iš intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su MacLachlano išradimu, nebebūtų galima pelnytis.

Nepaisant neigimų, moksliniuose darbuose ir reglamentuojamojo pobūdžio dokumentuose, kurie pateikti FDA, matyti, kad tiek Moderna, tiek Pfizer-BioNTech vakcinose naudojama įvedimo sistema, be galo panaši į tą, kurią sukūrė MacLachlanas ir jo komanda, – kruopščiai sukurta keturių lipidų formulė, tankiai gaubianti iRNR. Procese naudojamas mišinys su etanoliu ir T tipo sujungimo mechanizmas.

Ilgus metus Moderna tvirtino, kad naudoja savo pačios įvedimo sistemą, tačiau atėjus laikui išbandyti Covid-19 vakciną su pelėmis, paaiškėjo, jog joje naudojami tie patys keturi lipidai kaip ir MacLachlano technologijoje identiškomis proporcijomis. Moderna teigia, kad ikiklinikinės vakcinos formulė nėra tokia pati kaip pačios vakcinos. Tolesniuose Moderna reglamentuojamojo pobūdžio dokumentuose matyti, kad vakcinoje naudojami tie patys keturi lipidai kaip ir MacLachlano technologijoje, bet su sava vieno lipido versija ir „šiek tiek pakeista“ proporcija, kuri kol kas neatskleista.

Su Pfizer ir BioNTech situacija yra panaši. FDA dokumentuose nurodyta, kad šių kompanijų vakcinoje naudojami tie patys keturi lipidai praktiškai identiškomis dalimis, kuriomis prieš kelerius metus patentavo MacLachlanas ir jo komanda, o vienas lipidas turėjo naują patentuotą variaciją.

Tačiau MacLachlaną ignoruoja ne visi. „Ianas MacLachlanas turi pripažinimą LNP (lipidų nanodalelių) srityje“, – teigia iRNR gydymo metodų pradininkė Katalin Karikó, kuri 2013 m. prisijungė prie BioNTech. Tačiau Karikó, kuri yra viena iš potencialių kandidačių gauti Nobelio premiją, pyksta ant MacLachlano, jog prieš daugelį metų biochemikas nepadėjo jai panaudoti savo įvedimo sistemos, kad ji galėtų sukurti pati savo iRNR technologijų kompaniją. „MacLachlanas galbūt ir yra didis mokslininkas, bet jam trūksta vizijos“, – sako ji.

Prieš septynerius metus MacLachlanas paliko savo darbovietę Tekmira, pasitraukė nuo savo atradimo ir potencialios finansinės naudos. Chaotiškas bylinėjimasis ir politinės kovos biofarmakologijos srityje dėl įvedimo sistemos pridarė jam daug žalos. Būta įvairių emocijų. Gali būti, kad jis pats iš pradžių neįvertino savo įnašo, net jei žinojo, kad padėjo išgelbėti pasaulį.

„Ištisa komanda specialistų paskyrė savo gyvenimo dalį vystydami šią technologiją. Šie žmonės atidavė savo širdį ir sielą“, – sako MacLachlanas. „Jie dirbo kaip išprotėję ir atidavė visą save, kad gautų norimą rezultatą.“

Tiubingene, Vokietijoje, kalno viršūnėje kyšo Hoentiubingeno pilies bokštai. 2013 m. spalio mėn., kai MacLachlanas dirbo Tekmira Pharmaceuticals moksliniu direktoriumi, jis dalyvavo pirmajame tarptautiniame renginyje mRNA Health Conference ir dalyvavo viename kokteilių vakarėlyje pilyje ant kalno. Tą vakarą jis užkalbino iRNR srities startuolio Moderna Therapeutics vadovą Stéphane’ą Bancelą ir pasiūlė, kad Tekmira ir Moderna galėtų bendradarbiauti išnaudojant jo novatorišką vaistų įvedimo sistemą. Bancelas jam atsakė: „Jūs esate per brangūs.“

Po šio pokalbio MacLachlanas pasijuto blogai – ypač todėl, kad pokalbyje dalyvavo buvęs jo kolega Thomasas Maddenas, kuris prieš penkerius metus buvo atleistas iš Tekmira. Tuo metu MacLachlanas jau buvo praleidęs daugiau kaip dešimt metų prie savo įvedimo sistemos, o tokius žmones kaip Bancelas, atrodė, labiau domino bendradarbiavimas su Londone gimusiu Maddenu.

Dėl konkurencijos tarp šių dviejų mokslininkų kilo prieštaravimų dėl įvedimo technologijos, kuria remiasi Covid-19 vakcinos. MacLachlanas ir Maddenas susitiko prieš 25 metus, kai jie kartu dirbo nedidelėje biotechnologijų įmonėje Inex Pharmaceuticals Vankuveryje. MacLachlanas, turėjęs biochemijos daktaro laipsnį, prisijungė prie Inex 1996 m. Tai buvo jo pirmoji darbovietė po daktaro stipendijos metų genetikos laboratorijoje Mičigano universitete.

Vienas iš Inex steigėjų buvo įmonės mokslinis vadovas fizikas Pieteris Cullisas (kuriam šiuo metu 75-eri), dėstęs Britų Kolumbijos universitete. Cullisas įsteigė kelias biotechnologijų įmones, brandindamas elitinę mokslininkų bendruomenę, kurios dėka Vankuveris tapo lipidų chemijos lopšiu.

Įmonė Inex jau buvo sukūrusi nedidele molekule grindžiamą chemoterapijos vaistą, bet Cullisą domino ir genų terapija. Jo tikslas buvo didelės molekulės, tokios kaip DNR arba RNR, genetinę medžiagą perkelti į lipidų burbulą, kad ji kaip vaistai galėtų pakliūti į ląstelę. Jau dešimtis metų biochemikai svajojo apie tokį pasiekimą.

Pagal naująjį metodą, maišydami detergentą su skysčiu, Cullisas ir jo Inex komanda sėkmingai enkapsuliavo nedidelius DNR fragmentus į mikroskopinius burbuliukus – liposomas. Deja, sistema negalėjo nuosekliai ir mediciniškai efektyviu būdu pristatyti didesnių molekulių, kurios buvo reikalingos genų terapijai. Jie išbandė įvairių būdų, įskaitant su etanoliu, tačiau niekas nepavyko.  „Mes įmonėje Inex sudėjome visus LNP fragmentus, bet tai nesuveikė kaip genetinė medžiaga“, – pripažįsta Culissas.

Inex buvo verslo, o ne tyrimų laboratorija, todėl ji daugiau dėmesio skyrė daug žadantiems chemoterapijos vaistams. Genų terapijos gamybos grupė buvo išformuota. MacLachlanas vadovavo tam, kas buvo likę iš šios grupės, iki 2000 m. Tuomet jis nusprendė išeiti ir pats. Tačiau užuot leidęs tiesiog išeiti, Cullisas MacLachlaną įtikino pasiimti tai, ką įmonė buvo sukūrusi, ir šiuo pagrindu įsteigti savo naują kompaniją. Taip atsirado Protiva Biotherapeutics (MacLachlanas tapo įmonės moksliniu direktoriumi), o Inex gavo nedidelę dalį akcijų. MacLachlanas į vadovus priėmė Marką Murray’ų, biochemijos daktarą, kuriam šiuo metu 73-eji ir kuris ilgus metus Amerikoje vadovavo įvairioms biotechnologijų įmonėms.

Ilgai laukti nereikėjo, kol Protiva chemikai Lorne Palmer ir Lloydas Jeffsas atrado naują maišymo metodą. Jie įvedė etanolyje ištirpintus lipidus T formos jungimo įrenginio vienoje pusėje ir sūriame vandenyje ištirpintą genetinę medžiagą kitoje pusėje, tuomet paleido abu skysčius vieną priešais kitą. Atėjo momentas, apie kurį jie taip ilgai svajojo. Susidūrimo rezultatas – lipidai, kuriuose susiformavo tankios nanodalelės ir jose iškart buvo enkapsuliuota genetinė medžiaga. Metodas buvo elegantiškai paprastas ir jis veikė. „Mes anksčiau bandėme įvairių metodų ir jie visi buvo itin nepastovūs ir neefektyvūs“, – pasakoja MacLachlanas. „Jie visiškai netiko gamybai.“

Jo vadovaujama komanda iškart ėmėsi naujos lipidų nanodalelės gamybos iš keturių specifinių lipidų tipų. Nors kai kurie lipidai buvo tie patys, kuriuos savo bandymams naudojo ir Inex, MacLachlano LNP turėjo tankų branduolį, kuris aiškiai skyrėsi nuo maišelius primenančių liposomų burbuliukų, kuriuos anksčiau buvo sukūrusi Inex. MacLachlano komanda sudarė specifinę keturių tipų lipidų, kurie geriausiai veikia kartu, proporciją. Visa tai buvo atitinkamai užpatentuota.

Moderna ir Pfizer Covid-19 vakcinose naudojamas toks genų terapijos tipas, kuris yra pagrįstas matricinės RNR molekule. Protiva mokslininkai iš pradžių teikė pirmenybę kito tipo genų terapijai, kurioje naudojama RNR interferencija arba RNRi. iRNR duoda komandą organizmui gaminti gydančius baltymus, o RNRi tikslas yra nutildyti blogus genus prieš jiems sukeliant ligą. Dėl MacLachlano molekulinės įvedimo sistemos Protiva pradėjo bendradarbiauti su Kembridžo biotechnologijų įmone Alnylam, kad RNRi taptų tinkamu gydymo būdu.

Iškart po to MacLachlano buvusi įmonė Inex atsidūrė prie žlugimo ribos, kai FDA atsisakė skubos tvarka patvirtinti jos chemoterapijos vaistą. Inex atleido didžiąją dalį darbuotojų ir tada, nors ir įmonė prieš keletą metų buvo atsiskyrusi nuo Protiva, vėl grįžo prie vaistų tiekimo. Inex irgi ėmė bendradarbiauti su Alnylam. 2005 m. Cullisas paliko įmonę, o savo vietą paliko ne kam kitam kaip didžiausiam MacLachlano konkurentui Thomasui Maddenui, kad jis ir toliau tobulintų įvedimo sistemas.

2006 m. Protiva ir Alnylam žurnale Nature paskelbė svarbią žinią, kurioje pademonstravo pirmą sėkmingą genų išaktyvinimo metodą, išbandytą su beždžionėmis. Tyrime buvo naudojama MacLachlano komandos sukurta įvedimo sistema. Alnylam toliau gamino Onpattro – RNRi vaistą suaugusių asmenų, sergančių įgimtomis ligomis, nervų pažeidimams gydyti. Jis tapo pirmuoju RNRi vaistu, kuriam suteiktas FDA patvirtinimas. Dokumentuose matyti, kad Alnylam šiuose vaistuose naudojo būtent MacLachlano sukurtą įvedimo metodą su viena išimtimi. Vietoj vieno iš keturių lipidų tipų Alnylam panaudojo modifikuotą versiją, kurią sukūrė Thomasas Maddenas. 2008 m. spalio mėn. Markas Murray’us, Protiva direktorius“, kurį buvo pasamdęs MacLachlanas, atėjo į nedidelę viešai kotiruojamą priedangos bendrovę Tekmira Pharmaceuticals, kurią jis ką tik buvo įsigijęs. Kaip ir Protiva, Tekmira buvo kompanija, kurią visiškai žlugusi Inex buvo įsteigusi prieš metus. Ji ir paveldėjo visą jos likusį turtą. Priešais Murray’ų stovėjo 15 buvusių Inex mokslininkų, kurie dėl šios operacijos tapo Tekmira darbuotojais, įskaitant ir Thomasą Maddeną. Murray’us jiems tarė: „Deja, mes jūsų nebegalime išlaikyti.“

Maddeno atleidimas sukėlė teisinį ginčą dėl to, kad tiek Inex, tiek Protiva tuo pačiu metu bendradarbiavo su Alnylam vaistų tiekimo technologijos srityje. Ginčas tęsėsi ilgus metus. Murray’us ir MacLachlanas apskundė Maddeną ir Cullisą dėl jų idėjų pasisavinimo. Cullisą ir Maddeną toks skundas įžeidė. Skundą jie atmetė. Jie kelis kartus pateikė ir priešpriešinius skundus dėl netinkamo Murray’aus ir MacLachlano elgesio. Po pirmo bylinėjimosi raundo 2008 m. pasiektas susitarimas – Protiva perėmė Tekmira, kuriai vadovavo Murray’us, MacLachlaną priėmė kaip mokslinį vadovą, o Maddeną iš įmonės tiesiog atleido. Nepaisydami nesėkmės, Maddenas ir Cullisas 2009 m. įsteigė naują įmonę, siekdami tęsti bendradarbiavimą su Alnylam.Tekmira atsakė paduodama Alnylam į teismą, kaltindama įmonę tuo, jog ji slapta susitarė su Maddenu ir Cullisu, kad už nedidelę kainą nuosavybėn įgytų MacLachlano sukurtą įvedimo sistemą. Alnylam skundą atmetė ir, žinoma, pateikė priešpriešinį skundą, kuriame teigė, kad ketino bendradarbiauti su Maddenu ir Cullisu, nes jie buvo sukūrę vieno iš keturių įvedimo sistemos lipidų tipo variantą. Šis teismų proceso raundas baigėsi 2012 m. ir jo pabaigoje Alnylam išmokėjoTekmira 65 mln. dolerių bei susitarė grąžinti dešimtis patentųTekmira. Tarp šių patentų buvo ir Maddeno sukurti lipidai, pagaminti medikamentui Onpattro. Po šios operacijos naujajai Culliso ir Maddeno įmonei buvo palikta licencija naudoti MacLachlano įvedimo sistemą, o tai sudarė sąlygas gaminti naują iRNR produktą nuo nulio.

Per visą šį bylinėjimosi sūkurį į MacLachlano duris pasibeldė vengrų biochemikė Katalin Karikó. Ji jau iš pat pradžių suprato, kad MacLachlano molekulių įvedimo sistema buvo iRNR gydymo pagrindas. Jau 2006 m. ji ėmė siuntinėti MacLachlanui laiškus su prašymu įtraukti jos revoliucinį chemiškai modifikuotą iRNR į jo keturių lipidų įvedimo sistemą. Mokslininkas, kuris buvo įsitraukęs į bylinėjimosi procesą, į jos pasiūlymą neatsakė. Tačiau Karikó taip lengvai nepasidavė. 2013 m. ji atskrido į susitimą su Tekmira vadovais, siūlydama jiems persikelti į Vankuverį ir dirbti būtent vadovaujant MacLachlanui. Tekmira pasiūlymą atmetė. „Visi – Moderna, BioNTech ir CureVac – pageidavo, kad aš dirbčiau pas juos, išskyrus mano pirmąjį pasirinkimą – Tekmira, – pasakoja Karikó. Ji 2013 m. priėmė BioNTech darbo pasiūlymą. Moderna direktorius Stéphane’as Bancelas yra mėginęs spręsti sudėtingą molekulių įvedimo problemą. Jis taip pat stengėsi tartis su Tekmira dėl bendradarbiavimo, betTekmira pritarė tik iki 100 mln. dolerių operacijai su vėlesniais autorių teisių mokėjimais. Todėl vietoj to Moderna nusprendė bendradarbiauti su Maddenu, kuris tuo metu kartu su Cullisu dirbo vaistų tiekimo sistemų įmonėje Acuitas Therapeutics. 2014 m. vasario mėn. MacLachlanui sukako 50. Gyvenimo draugė Karley Seabrook priviliojo jį į Vankuverio karališkąjį teatrą, kuriame jo jau laukė draugai ir šeima. Ji jį nustebino su vestuvine suknele, kai jų du bendri vaikai laikė rankose plakatus su užrašais „Ar vesi mamą?“ Seabrook niekada rimtai negalvojo tuoktis, bet teigiamas vėžio tyrimas paskatino apsigalvoti; santuoka viską pakeitė.

Į darbą įnikusiam mokslininkui buvo sudėtinga tvarkytis su teisininkais ir nesibaigiančiais korporaciniais manevrais. Pajutęs pralaimėjimą, jis 2014 m. metėTekmira: pardavė savo įmonės akcijas, už 60 000 dolerių įsigijo naudotą Winnebago Adventurer gyvenamąjį autobusą ir su šeima bei šunimi leidosi į daugiau kaip 8000 kilometrų kelionę po visą Kanadą. „Buvau išsekęs ir praradęs viltį“, – pasakoja jis. MacLachlanas paliko darbą ir įmonės vadovas Murray’us pervadino Tekmira į Arbutus BioPharma, taip pat nusprendė, kad kartu su Niujorko vaistų sudedamųjų dalių tiekimo įmone Roivant Sciences reikėtų orientuotis į hepatito B vaistų gamybą. Tačiau jis nepamiršo ir keturių lipidų vaistų įvedimo sistemos patentų.

Thomaso Maddeno įmonė Acuitas suteikė įvedimo technologijos licenciją iRNR Moderna gripo vakcinos gamybai. Murray’us buvo įsitikinęs, kad Maddenas neturėjo teisės taip elgtis, ir 2016 m. pranešė, kad ketina nutraukti Acuitas licencijavimo sutartį. Kaip jau įprasta, po dviejų mėnesių į teismą kreipėsi Acuitas, atmesdama skundą, kad įmonė pažeidė susitarimo sąlygas. Po to Murray’us pateikė savo priešpriešinį skundą, taip vėl pradėdamas naują virtinę teisminių ginčų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad šįkart bylos medžiagoje buvo tiesioginių nuorodų į iRNR.

Po šių dvejus metus besitęsusių kovų pusės pasiekė susitarimą. Murray’us nutraukė Thomaso Maddeno licenciją MacLachlano įvedimo technologijos naudojimui bet kokiems būsimiems vaistams, išskyrus keturis Moderna produktus“, kurių gamyba jau buvo pradėta (ir Murray’us prarado teises į keletą kitų Maddeno technologijų). Tuomet Murray’us ir Roivantsas įsteigė dar vieną įmonę Genevant Sciences. Ji buvo skirta būtent keturių lipidų įvedimo sistemos intelektinės nuosavybės apsaugai ir teikimui rinkai.

Netrukus prisijungė ir kitų įmonių. Per kelis mėnesius BioNTech direktorius Şahinas susitarė su Genevant dėl įvedimo sistemos naudojimo visam gyvenimui penkioms esamoms BioNTech iRNR vėžio gydymo programoms. Kompanijos taip pat susitarė kartu dirbti su penkiomis kitomis iRNR programomis retoms ligoms gydyti. Susitarimo tekste nieko nebuvo pasakyta apie įvedimo technologijos naudojimą kažkam, kas iki tol visiškai nebuvo numatyta – pvz., Covid-19.

Moderna pasirinko kitokią strategiją. Ji iškėlė reikalavimų JAV Patentų ir prekių ženklų biure siekdama panaikinti patentų seriją, kuri yra susijusi su MacLachlano įvedimo sistema ir kurią šiuo metu kontroliuoja Genevant. Bet 2020 m. liepos mėn., kai Moderna savo vakciną pateikė klinikiniams tyrimams, sprendimą priėmusi įstaiga didžiąja dalimi patenkino reikalavimus, susijusius su svarbiausiais patentais. (Moderna yra apskundusi sprendimą.) Po Moderna ir Pfizer-BioNTech vakcinų patvirtinimo plačiai žinomas iRNR tyrėjas Drew Weissmanas iš Pensilvanijos universiteto viename moksliniame žurnale padarė išvadą, kad abiejų įmonių naudojamos įvedimo sistemos yra „panašios į Alnylam produktą Onpattro, tačiau su savitomis vieno lipido versijomis. Weissmanas pažymėjo, kad abi kompanijos naudoja T tipo junginių maišymo metodą. Thomasas Maddenas, dirbęs su Pfizer-BioNTech vakcinos įvedimo sistema, tvirtina, kad jis naudojo pagerintas dviejų lipidų versijas. Maddeno nuomone, FDA nebūtų patvirtinusi nei Onpattro, nei Pfizer-BioNTech vakcinos, jeigu jo komanda nebūtų patobulinusi lipidų. MacLachlanas atmeta naujus variantus kaip iteratyvias inovacijas.

Rašytiniame paaiškinime Forbes Ray’us Jordanas, Moderna korporacinių santykių vadovas, teigė: „Galiu patvirtinti, kad mes naudojame Tekmira intelektinės nuosavybės patento licenciją mūsų konkretiems senesniems produktams. Bet mūsų nauji produktai (įskaitant Covid-19 vakciną) yra sukurti naudojant naują technologiją.“ BioNTech komentuoti atsisakė. Mikaelas Dolstenas, Pfizer mokslinis direktorius, tvirtina, kad Pfizer-BioNTech vakcina yra visiškai patentuota, bet pirmojo patvirtinto iRNR produkto kūrimui Pfizer modifikavo įvedimo sistemą ir jos pagrindu šiuo metu gamina tris milijardus vienetų per metus. „Yra didelis skirtumas tarp proceso, kuris gali veikti itin smulkiu mastu, ir tokio, kuris veikia dideliu mastu. Aspektai, kurie gali atrodyti panašūs, yra grindžiami tuo, kad mokslas žengia į priekį, ir priklauso nuo turimų išteklių“, – sako Dolstenas. „Išvados, kad jeigu dalykai panašiai pavadinti ir yra panašių molekulinių proporcijų, vadinasi, yra vienodi, nereikia daryti skubotai.“ Genevant atsisakė teikti komentarus, bet įmonė gali būti įtraukta į kitus nesutarimus. Gegužės mėn. Bideno administracija pritarė intelektinės nuosavybės apsaugos panaikinimui Covid-19 vakcinoms. Ironiška, kad toks žingsnis iš tiesų gali padėti, o ne pakenkti Moderna, BioNTech ir Pfizer, nes tai užbaigs Genevant reikalavimus atiduoti jai dalį didžiulių pajamų iš vakcinų.

Tai aktualu ir Ianui MacLachlanui, kurio vaidmenį kuriant galbūt svarbiausią šimtmečio pasiekimą medicinos srityje ištrynė būtent biotechnologijų šaka. „Aš tikrai manau, kad įdėjau savo indėlį“, – sako jis. „Mano jausmai nevienareikšmiški dėl to, kaip tai aprašoma, bet aš žinau, kaip ši technologija buvo sukurta.“

Aišku viena - jog kovoje su pandemija žmonijai reikėjo būdo, padedančio mRNR patekti į žmogaus ląsteles, tad buvo prieinamas tik vienas patikimas metodas, ir jį buvo sukūrusi ne Pfizer, ne Moderna, ne Biontech ar kita lyderiaujanti vakcinų gamintoja.