Sprendžia Europos žemos investicijų kultūros problemą
Anda Asere
Labs of Latvia, specialiai Forbes
Žmonės Europoje investuoti neskuba. Finansinių paslaugų technologijų startuolis Mintos ketina tai pakeisti, siūlydamas investuoti diversifikuotai, ilguoju laikotarpiu ir pasyviai.
Europoje tik 10–20% namų ūkių turi vienokių ar kitokių akcijų; Amerikoje tokių yra 50%. „Skirtumas yra itin didelis“, – pažymi Martinš Šulte, vienas iš Mintos įkūrėjų. Priežasčių tokiam skirtumui yra daug, viena iš jų – žmonės atsargiai žiūri į riziką. Kita svarbi priežastis yra socialinė sistema. Europoje ji žymiai geriau sutvarkyta nei JAV ir žmonės labiau pasitiki socialinėmis išmokomis, pvz., ligos ar nedarbo, pensijų. Amerikoje apie ateitį turi galvoti kiekvienas atskirai. „Amerikoje žmonės investuoja iš kartos į kartą, ten jau yra šimtametė patirtis, kad jau iš investicijų į akcijas galima uždirbti vidutiniškai 8% per metus“, – pasakoja Martinš. Jis nori keisti situaciją Europoje, todėl Mintos komanda siūlo produktą, kuris leidžia lengvai, suprantamai, pasyviai ir diversifikuotai investuoti ilguoju laikotarpiu. Suma, kurią žmogus pasirengęs investuoti, padalijama tarp kelių aktyvų. Kažkas eis aukštyn, kažkas – žemyn. „Bet ilguoju laikotarpiu grąža galėtų būti 6–8 procentai. Gal šiek tiek daugiau ar mažiau – atsižvelgiant į pasirinktą investicijų portfelį.“
Ką būtent daro Mintos? Iš pradžių 2015 m. buvo sukurta tarpusavio skolinimosi platforma, sujungianti tuos, kurie nori pasiskolinti, su tais, kurie nori investuoti. Rasti pirmuosius klientus sudėtinga nebuvo, nes paskolos reikia daugeliui. „Mes atėjome į nišą, kurioje daugiau niekas nedirbo. Tai buvo kreditai už palyginti nedideles metines palūkanas – 10, 15, kartais 20 %. Atrodo daug, bet, pvz., mūsų klientei Ventspilyje, kuri norėjo pasiskolinti 10 tūkstančių eurų pakeisti namo stogą, paskolos niekas nedavė. Vienintelė alternatyva buvo vartojimo kreditas, kurio palūkanų norma buvo dar didesnė. Todėl pritraukti kreditorių mums nebuvo sudėtinga“, – pasakoja Martinš Šulte. Kita vertus, kreditorius viliojo ir iki šiol vilioja patrauklios galimybės užsidirbti. Pirmieji platformos investuotojai buvo giminės, draugai, pažįstami, o jau greitai tarp investuotojų ėmė rastis vis daugiau nepažįstamų žmonių vardų.
Visai greitai pasisekė įgyti pirmą investuotojų bazę, tuo pačiu metu platforma ėmė domėtis ir kiti kreditoriai, tokie kaip Capitalia, Creamfinance, Eleving Group (anksčiau – Mogo Finance). Ši veikla parodė, kad rinką domina ir daug platesnės galimybės, nei tikėtasi iš pradžių. Komanda pertvarkė platformą ir galiausiai pusė pradinio programinio kodo buvo tiesiog išmesta. Nuo 2015 m. rugsėjo mėn. Mintos yra žinoma kaip investicijų į paskolas platforma. Iki šiol Mintos siūlo kreditus iš 34 valstybių, finansuojamų paskolų portfelis jau viršija pusę milijardo eurų.
Jau nuo pačių pradžių platforma buvo sukurta taip, kad per ją Europoje galėtų investuoti bet kas. Martinš pasakoja: „Aš niekada nenorėjau kurti kažko itin lokalaus, kas veiktų tik Baltijos lygmeniu. Todėl nuo pat pirmos dienos platforma iškart veikė latvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis.“
Mintos platformoje šiuo metu yra 440 tūkst. naudotojų. Didžioji dalis yra iš Vakarų Europos – Vokietijos, Ispanijos, Nyderlandų. Yra investuotojų ir iš Baltijos šalių. Vidutinė investicija yra 3500–4000 eurų, bet, Martinio nuomone, esant tokiam investuotojų skaičiui vidutinės sumos nėra reprezentatyvios. Tarp investuotojų yra tiek 18 metų amžiaus jaunuolių, investuojančių savo pirmuosius 50 eurų, tiek tokių kurie į platformą įneša kelis milijonus. Mintos uždirba iš komisinio mokesčio nuo administruojamo kapitalo, kurį investuotojai įneša į platformą.
Nauji verslininkai paprastai iš pradžių kokius metus dirba savo lėšomis ir tada su specialia prezentacija kreipiasi į potencialius investuotojus, demonstruodami pažangą. Martinš Šulte pripažįsta, kad jo situacija buvo privilegijuota – siekį investuoti į jo projektą pirmieji verslo rėmėjai jau buvo patvirtinę prieš įmonės įsteigimą. Jis gerai pažįsta Aigarą Kesenfeldą, Albertą Puolį, Krisapą Uozuolą ir Marį Keišą, kurie neseniai buvo pardavę 4Finance. Ir Martinš žinojo, kad jie investuoja į kitus projektus. Martinš kreipėsi į juos, nes matė, kad jo idėja atitinka jų investicijų profilį ir patirtį. „Atitiko kirvis kotą“, – apibūdina Martinš. Jo atveju pasitikėjimo lygis buvo kitas ir to negalima palyginti su situacija, kai investuotojas ir startuolis, kurie tarpusavyje nepažįstami, tariasi dėl investavimo į įmonę.
Iš pradžių buvo kalbama apie 1 mln. investiciją, bet iš viso iki šiandien jie yra investavę 4,5 mln. eurų. „Iš pradžių tai buvo be galo svarbu. Mes jų nevadinome bendrakūriais, nors toks apibūdinimas jiems irgi tiktų. Jie niekada nebuvo įtraukti į veiklos procesus, nors kai braižėme platformos metmenis, su jais susitikdavome kiekvieną savaitę net po kelis kartus. Iš pradžių tai buvo labai geras šaltinis, kur kreiptis patarimų“, – pasakoja Martinš.
Bendras finansinių paslaugų technologijų startuolio pritrauktas finansavimas yra 11 mln. eurų, iš kurių 6,5 mln. buvo surinkti pernai per sutelktinio finansavimo kampaniją. Tai yra didžiausia suma, pritraukta sutelktinio finansavimo kampanijos metu žemyninėje Europoje.
Šią vasarą Mintos gavo investavimo paslaugų ir pagalbinių investavimo paslaugų bendrovės, taip pat elektroninių pinigų įstaigos licencijas. „Dabar viskas tik prasideda“, – sako Martinš. Šios licencijos leis Mintos parduoti privatiems asmenims kreditais grindžiamas ir kitas bet kokio tipo finansines priemones (ETF, akcijas, obligacijas ir t. t.). „Dabar galime pritraukti privačių žmonių iš visos Europos, siūlyti savo paslaugas ir spręsti problemą, kad žmonės neinvestuoja.“
Greičiausiai laikui bėgant investicijos į kreditus taps tik maža dalimi Mintos pasiūlos. Kitas produktas bus fondai (Exchanged Traded Funds – ETF). Tolesnėje ateityje galimas toks scenarijus: žmogus užpildo anketą, kuri parodo jam priimtiną riziką, ir ja remiantis jo pinigai investuojami į akcijas, obligacijas, paskolas, nekilnojamąjį turtą, o galbūt ir į kriptovaliutas. Tokiu būdu tikimasi padėti žmonėms pasiekti jų finansinius tikslus. „Su tuo, kas šiandien rinkoje, gan sudėtinga. Tu net neįsivaizduoji, kaip dažnai žmonės manęs klausia, kur investuoti. Jie nežino, kur pradėti. Viskas atrodo sudėtinga“, – pastebi Martinš Šulte. Į šį klausimą jis atsako visai kitaip, negu kad žmonės galėtų tikėtis. Visų pirma: ar žmogus išleidžia mažiau nei uždirba? Ar jis turi susitaupęs juodai dienai? Ar jis naudoja konkrečios šalies mokesčių lengvatas investicijoms? Pvz., Latvijoje tai būtų kaupiamasis gyvybės draudimas. Ir tik tada Martinš siūlo investuoti – truputį į akcijas, truputį į obligacijas, dar dalį nekilnojamąjį turtą ir kreditus. Jeigu yra pakankamai daug, su kuriais galima žaisti, galima svarstyti ir investicijas į kriptovaliutas. „Paprastam žmogui, kuris nepasirengęs dieną naktį prekiauti akcijomis, svarbi diversifikacija“, – sako jis. Pats Martinš investuoja maždaug taip.
Pvz., Amerikoje yra platforma Rally, kurioje galima investuoti nedidelę dalį į kokį meno kūrinį, senovinį automobilį ar senas krepšininkų korteles. Paklaustas apie NFT arba investicijas į nekeičiamus blokų grandinių žetonus, Martinš sako, kad visa tai, kas nauja, yra itin siaura niša, palyginti su visu likusiu investicijų pasauliu.
„Taip, tai labai įdomu. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu tai yra gera investicija, bet niekas to negali numatyti.“
Dažnai startuolių pasaulyje sakoma, kad šiuo etapu įmonė yra pasiekusi tik 1 % to, kas galėtų būti po dešimt metų. Martinš į tokius teiginius žiūri atsargiai, nors ir turi didelių planų. Todėl priduria: „jei tik viskas gerai klosis...“ Jis suvokia, kad gali būti visokių kliūčių. „Europoje vien finansiniai aktyvai sudaro penkis trilijonus eurų. Kol kas su Mintos tarpininkavimu investuota pusė milijardo eurų. Tai tik lašas jūroje. Mes galime verslo apimtis padidinti dešimtis ar net šimtus kartų“, – sako Martinš.
Dabar, kai įmonė yra reguliuojamas rinkos žaidėjas, tai gali žymiai aktyviau padidinti klientų skaičių. Martinš numato, kad šiuo atveju investuotojų skaičius gali padidėti ne du ar tris kartus, o dešimt ar dvidešimt. Siūlant įvairių tipų investicijas, augs ir vidutinis portfelis. „Dabar tai yra 3500–4000 eurų, bet po kurio laiko tai galėtų būti penkis ar šešis kartus didesni skaičiai“, – mano verslininkas.
Netolimoje ateityje jis tikisi pradėti rizikos kapitalo įtraukimo kampaniją. Technologijos finansų sektoriuje daug ką pakeitė ir Martinš tikisi, kad tai įvyks ir gerovės valdymo bei investicijų srityje. Mintos šiuo požiūriu turi didelių planų. Martinš ambicijų stygiumi nesiskundžia: „Noriu sukurti kažką prasmingo bent Europos mastu.“
Martinį versle labiausiai džiugina galimybė kurti. „Tai yra nenusakomas pojūtis!“ Aš čia nuo pat pirmos dienos, kai dar nieko nebuvo; iš pradžių buvau aš, keturi programuotojai ir baltas stalas. Dabar, važiuojant į Berlyną, daugelis yra girdėję apie Mintos, net Brazilijoje yra mus žinančių. Man labai patinka šis pojūtis, kad esame sukūrę kažką, ką žmonės naudoja ir kas yra tuo pat metu kažkas nauja ir neįprasta.
Martinis yra skaitęs, kad mūsų laikais kiekvieno žmogaus gyvenime bus keturios karjeros ir jos keisis maždaug kas dešimt metų. Jo pirma karjera prieš Mintos buvo finansų srityje. Kokia bus trečia ir, kaip reikia tikėtis, ketvirta, dar neaišku, bet Martinš svarsto, kad kada nors jo karjera Mintos baigsis. „Tą akimirką, kai man pritrūks idėjų, ką nauja nuveikti įmonėje Mintos, aš tikriausia galvosiu apie kitą savo karjeros etapą. O kiti žingsniai žada būti labai įdomūs“, – vertina Martinš.
„Aš jau anksti žinojau, kad noriu būti verslininku“, – sako Martinš. Jis versle jau praktiškai nuo vaikystės. Tėvai dešimtąjį dešimtmetį buvo verslininkai tinkamu metu ir darė viską – augino tulpes ir veždavo į Rygą parduoti, prekiavo maistu. Dabartinėje Zaubėje Cėsių apskrityje jiems vienu metu priklausė trys maisto prekių parduotuvės. Iš šiandienos perspektyvos Martinš mano, kad tai buvo daug. Jį irgi įtraukė į verslą. Buvo momentas, kai sūnui tėvai davė, pvz., penkis latus, kad jis nuspręstų, kokias prekes siūlyti parduotuvėje. „Taip formavosi mano pirmas supratimas apie verslą“, – pamena Martinš. Būdamas devynmetis, jis pasirinko pyragus su zefyro užpildu ir šokoladiniu glaistu. Ar prekyba jais tąkart gerai ėjosi, jis nepamena, bet planas B buvo aiškus – jei nepirks, pyragus jis galės suvalgyti pats.
Po vidurinės mokyklos baigimo įstojęs į Rygos ekonomikos aukštąją mokyklą Martinš jau 18 metų amžiaus pats save išlaikė, todėl tais laikais pasirinko darbą, kad galėtų sau leisti gyventi savarankiškai. Vienus metus jis išdirbo įmonėje Ernst&Young, o vėliau kelerius metus – investicijų banke SEB Enskilda. Suvokęs, kad pribrendo laikas kitam gyvenimo etapui, jis pasirinko studijas Insead. „Žinojau, kad noriu mokytis užsienyje, ir mano idėja buvo tokia: arba važiuoti mokytis į kurią nors geriausią mokyklą, arba nesimokyti išvis“, – pasakoja Martinš.
Stojamojo egzamino rašinyje jis aprašė troškimą kurti savo verslą. Iš pradžių mintis buvo 5–10 metų padirbti užsienyje, sukaupti patirtį ir grąžinti kreditą mokymo įstaigai, tuomet grįžti į Latviją ir pradėti verslą.
Po mokslų baigimo jis suplanavo mėnesį atostogų ir praleido jas pas seserį, kuri tuo metu gyveno Maltoje. Galvoje sukosi dvi mintys – apie šalį ir sritį, kurioje dirbti. Dalis mokymosi vyko Singapūre. Jis pajuto, kad nenorėtų gyventi Azijoje. Mintį apie Ameriką jis jau buvo atmetęs jau seniau – Martiniui nepatinka tos šalies kultūra. Lieka Europa. Su savo kalbų žiniomis – be daugeliui Latvijoje įprasto latvių, anglų ir rusų kalbų derinio, jis taip pat pakankamai gerai kalbėjo vokiškai – tinkamiausiu variantu jis laikė Londoną. Galbūt Ciurichą ir Berlyną.
Galvodamas apie sritį, jis žinojo, kad ji turi būti susijusi su finansais; Martinš turi finansinį išsilavinimą, patirties investicijų banke, taip pat MBA ir CFA sertifikatus. Iš pradžių jis tikėjosi dirbti privataus kapitalo fonde. Tuomet ėmė svarstyti apie gerą rizikos kapitalo fondą. Šiandienos akimis tai jam atrodo kaip visiškai naivi idėja. Toliau nagrinėdamas finansų ir investicijų pasaulį, jis atrado tarpusavio kreditų verslą. „Kai sužinojau apie šią sritį, man pasidarė aišku – oho, čia tai bent!“ – sako Martinš. Iš pradžių atrodė, kad jis nieko neišmano apie technologijas. Bet Martinš visada domėjosi technologijomis, vidurinėje mokykloje jis gebėjo be problemų išrinkti ir surinkti savo kompiuterį. „Mane visada žavėjo technologijos“, – sako jis.